VMT spektaklis | DĖDĖS IR DĖDIENĖS

Par pasākumu

VMT repertuaro klasika patapęs vienos dalies spektaklis Anot J. Tumo-Vaižganto, dėdės ir dėdienės reiškia ne tiek giminystės ryšį, kiek socialinį santykį tarp ūkį paveldėjusių šeimininkų ir čia pasilikusių dirbti bei vargti „dėdžių“, kurių padėtis kažkas tarpinio tarp tarno, samdinio ir šeimos nario, tik sunkesnė už samdinio, nes dirbama be atlygio, dažniausiai už „pavalgymą ir menką drabužį“. Režisierė – Gabrielė Tuminaitėpagal Juozo Tumo-Vaižganto apysaką VMT aktorė Agnė Šataitė buvo apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“ (2014) už pagrindinį Severiutės vaidmenį spektaklyje „Dėdės ir dėdienės“. Kompozitorius – Giedrius PuskunigisScenografijos ir kostiumų dailininkė – Vilma Galeckaitė-DabkienėGrimo dailininkė – Dalia Žakytė-Bučienė Vaidina:MYKOLAS – Arvydas DapšysSEVERIUTĖ – Agnė ŠataitėMYKOLIUKAS – Karolis Kasperavičius / Vainius SodeikaGEIŠĖ RAPOLAS – Mindaugas CapasDOVYDIENĖ – Indrė PatkauskaitėDOVYDŽIUKAS – Daumantas Ciunis Režisierės Gabrielės Tuminaitės inscenizacijoje vaizduojami būtent tokie „dėdės“ ir tokios „dėdienės“: Mykoliukas, Severiutė ir Rapolas. Meistriška rašytojo ranka sukurti personažai, nors ir įstatyti į grubias baudžiavinio kaimo aplinkybes, sugeba itin giliai jausti, stebėti ir suvokti save, patirti aukščiausias būties akimirkas. Pavargusiems nuo nesibaigiančio informacinio srauto, spektaklyje žiūrovai kviečiame pailsinti dvasią, toks, anot režisierės, klasikinių kūrinių privalumas. Jame nesiekiama šokiruoti, kaip neretai būdinga šiuolaikiniams kūriniams, tad kūrinys tampa lyg priebėga nuo aplink tvyrančio triukšmo ir chaoso. Lyg prisėsti ant suolelio ir taip ligi pat ryto užsisėdėti prie lietuviškų marių, stebint paprastą, bet gražų vaizdą, neskubant ir giliai kvėpuojant. „Tai kiekvieno iš mūsų istorija, mes visi – mykoliukai ir severiutės. Prarandam, paleidžiam laimę iš rankų, ir nežinia, kas dėl to kaltas. Mykoliuko ir Severiutės istorija – ne tik meilės vizija. Tai akimirka, kai iš skausmo ir vienatvės susikuria svajonė, kai dūžta pasaulis, nes gyvenimas per stiprus, ir lieka tik kasdienė pareiga – gyventi. Tik ta vienintelė svaja ir gelbsti. Šis kūrinys mums, kūrybinei grupei, priminė mūsų svajones, jomis ir dalinamės su žiūrovais“, – sako režisierė Gabrielė Tuminaitė.