Tarptautinis menų festivalis „Plartforma“

Par pasākumu

Šiemet Tarptautinis menų festivalis „Plartforma“ vyks jau 20-ąjį kartą. Minėdama jubiliejų, kūrybinė komanda sukvietė festivalyje jau dalyvavusius kūrėjus bei trupes su jų naujausiais darbais. „Reaguojant į šiandienos geopolitines aktualijas, konceptualiai festivalio linijai parinkta gyvenimo trapumo tema: ką reiškia kai vienu metu ir kuriame pasaulį, ir jį griauname; planuojame ateitį, bet čia pat kariaujame?“ – pasakoja festivalio sumanytoja ir vadovė Goda Giedraitytė. Visa klausimų ir menų paletė šiemet skleisis rugsėjo 9 – spalio 7 d. Klaipėdoje ir Vakarų Lietuvoje: Priekulėje, Šilutėje, Kretingoje. Istorijos klodai ir šiandienos trapumas Festivalį atidarys pirmąkart festivalyje dalyvausiantis šveicarų menininkas Julian Vogel su savo spektakliu „Ceramic circus“ („Keramikos cirkas“), pasakojantis apie vienu metu egzistuojantį trapumą ir stiprybę. Savo pasirodymuose naudodamas keramikos objektus, J. Vogel sugeba žiūrovams sukelti paradoksalų dūžtančios keramikos garsą, tuo pat metu išsaugoti tai, kas trapu. Anot kritikų, „Julian Vogel siekia chimeriško tikslo – nieko nesugriauti, net kai viskas aplink jį balansuoja ant žlugimo ribos.“ Apie trapumą tarp tiesos ir melo, nuožmų tikslo siekimą bei meilės ilgesį pasakoja ilgiausiai su festivaliu draugaujančio Šeiko šokio teatro spektaklis „Indigo. Das Schliemann Projekt“, apdovanotas net trimis „Auksiniais scenos kryžiais“. Įkvėptas spalvingos ir kontrastingos XIX a. verslininko, poligloto, istorinės Trojos atradėjo Heinricho Schliemanno asmenybės, spektaklis visgi apeliuoja į nūdienos žmogų, jo „pasimetimą“ šiandienoje ir nesibaigiančias tikrojo savęs paieškas, savotišką savi-archeologiją. Praeities ilgesio temą plėtoja choreografas Palle Granhoj (Danija), festivalyje dalyvaujantis jau nuo 2012 m. ir iš viso Klaipėdos žiūrovams parodęs jau 4 savo spektaklius. Naujausias jo darbas spektaklis „This is Not Mårup Church“ („Tai ne Marup bažnyčia“) pasakoja apie 1202 m. ant uolos Danijos pakrantėje pastatytą bažnyčią, anuomet buvusią 1,2 km nuo jūros. Metai iš metų siautėjanti Šiaurės jūra artėjo, ir 2007 m. buvo nuspręsta bažnyčią išardyti, akmenį po akmens, tikintis ateityje ją rekonstruoti. Deja, tai niekada neįvyko, todėl autorius klausia, kaip ilgimės to, ko nebėra, kiek tame ilgesy tebėra žmogiškumo ir mūsų. Žmogiškumo, pasiaukojimo ir meilės Tėvynei, savo žemei temą plėtoja lenkų ir ukrainiečių jungtinis šokio spektaklis spektaklis „Every Minute Motherland“ („Kiekvieną minutę Tėvynė“). Choreografo Maciejaus Kuźmińskio spektaklyje nagrinėjamas traumos, tremties ir susvetimėjimo poveikis karo, tapatybės ir istorijos bei geografijos jėgų kontekste. „Šis šokio paveikslas primena, koks tikras ir artimas gali būti karo patyrimas – visavertis išgyvenimas, persmelkiantis laiką, erdvę aplink mus, mūsų kūnus ir protus,“ – teigia kritikė Justyna Stanisławska. Nuo Mariupolio iki Charchivo ir visur kitur, kur prasidėjo karas, kultūra ir menininkai tapo tyčiniais taikiniais, siekiant sunaikinti Ukrainos tautą. Šis spektaklis yra pasipriešinimo šiems nusikaltimams aktas ir solidarumo su Ukraina pareiškimas. Tarp kasdienybės ir ateities Šiuolaikinio žmogaus kasdienybės rutiną, darbo nuobodulį kvestionuoja trupės „Post uit Hessdalen“ (Belgija) cirko spektaklis „Ballroom“. Anot kritikų, „Ballroom cirko pasirodymas pasižymi ne tik įspūdingais techniniais žongliravimo įgūdžiais, bet ir vizualine magija, kuri akimirksniu priverčia jus vėl pasijusti vaiku. Dar niekada nebuvau matęs tiek nuostabių šokinėjančių kamuoliukų. Kol vienas kamuoliukas staiga nustojo šokinėti. Ir panirau į magiško realizmo visatą, kur kamuoliukai vienu metu atsiranda, dingsta ar sklando ore. Išskirtinė koncepcija ir pasakojimo magija paverčia Ballroom mėgstamiausiu festivalio lankytojų spektakliu.“ Šokio ir šešėlių monospektaklis suaugusiesiems „Kontūrai” – tai žmogaus vidinė kelionė į save ir susitikimas su savo tamsiausia tamsa. „Mes kiekvienas turime savo šešėlį – tai mūsų baimės, pavydas, nepasitikėjimas, pyktis, nusivylimas, prasmės nematymas, abejonės. Tačiau šešėlis – taip pat ir mūsų dalis, – teigia spektaklio režisierė Gintarė Radvilavičiūtė. Galiausiai juk troškimą gyventi nulemia troškimas veikti. O kartais imame ir pakeliame akis į dangų. Ar tikrai žmonės jau buvo išsilaipinę mėnulyje? O gal tai nenuilstama svajonė, kuri užtikrina žmonijos progresą? Trupė „Nuepiko“ kviečia skrydžiui. Pilname skubos ir chaoso laike mėnulis tampa metaforiška vieta, kur galime susitikti su savimi, pažvelgti į save šviesoje ir paliesti mažiau apšviestas asmenines vidines gelmes. Spektaklyje, kuriame vyrauja dvipusybė – muzika ir šokis, šviesas ir tamsa, įrėminta tvarka ir tyras lengvumas, šokio menininkai Marius Pinigis ir Andrius Stakelė susitinka kelionėje į savo vidinius ir išorinius kosmosus. Kas toliau? Matyt sulaukus jubiliejaus, visada kyla šis klausimas. Todėl kartu su kolegomis iš kitų festivalių diskutuosime, ką reiškia būti tarptautiniu festivaliu ne sostinėje. Kaip ir kasmet surengsime meno rezidenciją...